Namudinė dantų pasta

Juokinga, ar ne? Niekada negalvojau, kad man tokia mintis šaus. Bet vėl, - įvairūs gąsdinimai dėl parabenų, lauryl sulfatų ir teiginiai, kad fluorą reiktų dozuoti. Gal užtektų tik juodą ar žalią arbatą gerti kas rytą ar rečiau? Nežinau. Kiti siūlo su fluoru valytis bent kartą savaitėj, o šiaip naudoti namudinę. Arba yra natūralių pastų, bet kaina jų nemaža ir skonis ne visiems tinka. Namie gali pasidaryti, kokia patinka. Sudėtis:
1. 6 arbatiniai šaukšteliai geriamos sodos (ji valo dantis, sukuria šarminę terpę, nepalankią bakterijoms
2. 3 arbatiniai šaukšteliai druskos (abrazyvinė medžiaga, gramdo apnašas, skatina seilių išsiskyrimą, kurios plauna dantis – valantis su šia pasta labai gausu seilių gaunas )
3. 4 arbatiniai šaukšteliai glicerino (rišamoji medžiaga, duoda salstelėjusį skonį), galima keisti į kokosų aliejų, nes jis anti bakterinis, antigrybinis ir t.t.
4. skoninės medžiagos – pipirmėtės, šaltmėtės, pankolio, anyžių, gvazdikėlių ir kt eteriniai aliejai – keli lašai. Aš dėjau cinamono – gausiai iki kakavos rudumo. Pagerina mišinio skonį ir kvapą
5. medus – jis nebūtinas, bet – gerina skonį, veikia antibakteriškai ir prieš uždegimą, netgi rašoma, kad fermentacijos metu burnoj skyla ir skiriasi peroksidas, kuris balina dantis. Juo siūlo dantenų problemas gydyt taip pat. Amerikonai dar deda paprasto peroksido, bet man morališkai nelabai...

įdomu tai, kad panašios sudėties ir Weledos dantų pastos – glicerinas, druska (rašo natrio chloridas), soda (rašo natrio bikarbonatas) ir visokie aliejai bei dumbliai (dėl kalcio). Kai kuriose kūdikių pastose yra dedamas medus. Žodžiu nieko naujo, tad linkių sėkmės ir drąsos eksperimentuoti .

Natūralus šampūnas

Internete gausu pagąsdinimu, kaip blogai parabenai – patenka pro odą ir sukelia į vėžius, kaip blogai lauryl-sulfatas, per šiurkštus odai ir plaukams, tad pabandžiau paeksperimentuoti su natūraliomis medžiagomis. Rekomenduojama visada išbandyti vieną produktą, po to daryti derinius.
Mūsų šeimynai labiausiai pasiteisino kiaušinis – jame yra lecitino, kuris skatina plaukų augimą, jis neblogai išplauna ir patogus laikyti. Vieno kiaušinio užtenka visai trijų ilgaplaukių mūsų šeimai. Tačiau mūsų plaukai skirtingi, todėl ir priedai šiek tiek skiriasi. Normaliems plaukams užtenka vien tik kiaušinio, netgi praskiedi galima truputi šiltu vandeniu. Riebiems plaukams vien kiaušinio nebepakanka, rekomenduočiau maišyti su rūgštimi – citrinos sultim ar obuolių sidro actu (1 šaukštas į kiaušinį – iš akies galima). Kai kas rekomenduoja alijošiaus sulčių ar gelio įdėti, bet patys to dar nebandėme.
Galvą reikia ištrinti skysčiu, kad įsitrintų į galvos odą, išglostyti, kad pasiskirstytų ant plaukų. Jei taip nepadarai – nevienodai išsiplauna. Įdomu tai, kad pirmą savaitę reikia priprasti. Viena, tai pasikeičia odos riebumas ir gali reikėti dažniau plauti, kol oda pripras prie mažiau ėsdinančio preparato, kita reikia priprasti prie to, kad plaukų plovimo priemonė neputoja. Ir trečia – sunkiausia – reikia daryti mišinį prieš plaunant (po to šaldytuve gali jis stovėti apie 5 dienas). Iš tiesų šis momentas mane labiausia nervuoja .
Kaip kondicionierių po plovimo rekomenduojama panaudoti parūgštintą citrinos rūgštimi ar obuolių sidro actu vandenį – perskalauti ir nenuplauti. Net jei galvą išplovei prieš miegą – ryte plaukai lengvai šukuojami ir nestovi keteros.
Tačiau – panaudojus šį šampūną plaukai yra tamsesni, nei po gamyklinio (blondinai pastebi, kad susiriebalavę plaukai patamsėję būna, tai išplovus jie nedaug pašviesėja ), labiau prigludę, nepapurę. Pastoviai naudojant, tarpai tarp plovimų po savaitės kitos ima retėti.
Kaip su sausais plaukais? Mūsų šeimyna tokių neturiu, tad galiu tik pasidalinti patarimais į kiaušinį įdėti lašelį alyvų, kokosų, sviestamedžio aliejaus, jogurto, po plovimu pasklaidyti plaukų galiukus lengvai riebaluotais pirštais, pamirkytais alyvų aliejuje (tik ne per daug). Jei kas išbandysit – prašau pasidalinti 
Taigi natūralus šampūnas – nepatogus, reikalauja užsispyrimo ir noro, tačiau jis veikia.

Apsauga nuo saulės – kompleksinė

Žmonės ilgus amžius gyveno su saule, ją dievino, suvokė, kad ji teikia gyvybę. Vis dėl to ne po žeme ar dar kokiam patamsyje vystėsi mūsų rūšis, todėl prisitaikė prie saulės ir netgi ji tapo mums būtina. Niekas net nesiginčija, kad saulė ir šviesa padeda įveikti depresiją, yra tyrimų, kad, skatindama vitamino D galutinį virtimą į aktyvią formą, ji apsaugo nuo eilės ligų, tokių kaip rachitas ar net krūties vėžys. Tačiau yra ir tam tikrų pavojų, kaip nudegimai saulėje ir odos vėžys.
Taigi, kaip elgtis saugiai saulėje, kad gautum maksimaliai naudos ir išvengtumėm žalos?
Apsaugą nuo saulės galime skirstyti į vidinę ir išorinę.
Vidinė – tai tai, ką mes valgome – žalioji arbata, turinti antioksidacinių savybių, brokoliai, karotinai, ypač su alyvų aliejumi (morkos, pomidorai ir kitos raudonos ir oranžinės daržovės) gali sukurti apsaugą lygią SPF 2-3 (W. Köpcke, J. Krutmann. Protection from Sunburn with β-Carotene—A Meta-analysis, 2007), likopenas pomidoruose ir flavonoidai vyšniose (SN: 4/17/99, p. 247) Kiti tyrimai rodo, kad maistas su vitaminu D ir kalciu apsaugo nuo odos vėžio, per 5 metus sergamumas tiriamoje populiacijoje sumažėjo 77 proc. (Creighton University School of Medicine. June 2007) Kanados vėžio asociacija rekomenduoja gauti 1 000 TV vitamino d per dieną.
Taip pat reikėtų vengti fotosensibilizuojančių vaistų - kraujospūdį mažinančių, nuo širdies ritmo sutrikimų, reguliuojančių skrandžio rūgštingumą, skausmą malšinančių, kontraceptinių tablečių, kai kurių diuretikų, nesteroidinių priešuždegiminių vaistų (naproksenas, ibuprofenas, ketoprofenas) – tiek geriamų, tiek tepamų, kai kurios antibiotikų grupės (sulfanilamidai, tetraciklinai). Pavartojus vaistų ir esant kontaktui su saule arba soliariumo ultravioletiniais spinduliais įjautrinama oda ir prasideda jos uždegimas. Odoje gali atsirasti mažos rausvos dėmelės, pūslelės ar net didelės pūslės, didesnė ar mažesnė rausva plokštelė vienoje vietoje ar išplitusi po visą kūną (http://www.delfi.lt/news/daily/Health/article.php?id=23167665). Perkant šios grupės vaistus, reikėtų su vaistininkų aptarti fotosensibilizacijos pavojus. Iš augalinių preparatų fotosensibilizuojančiu poveikiu pasižymi jonažolė.
Išorinė apsauga – tai vengimas saulės karščiausiu paros metu, nuo saulės apsaugančių audinių naudojimas ir kremai nuo saulės, taip pat siūloma nepažeisti odos lipidinio sluoksnio - jis natūraliai turi SPf 3-4 .
Darbužiams irgi skaičiuojamas apsaugos nuo saulės faktorius – UVF. Audinys, skirtingai nei kremai, apsaugo nuo UVB ir UVA (Edlich et al., 2004), jo neapmiršti užtepti, jo sluoksnis vienodas ir pakankamai storas. Džinsas turi UVF pavyzdžiui 1 700, lyginat su medvilne, kurios UVF 5-9. UVF yra didesnis tamsesnių audinių, ir susitraukusių po skalbimo (Kullavanijaya & Lim, 2005). Spalva nėra tiksliausias UVF rodiklis, taip pat svarbu dažų tipas ir koncentracija (Hatch & Osterwalder, 2006). UVF padidėja dėvint drabužius, kurie nepriglunda prie kūno (Rai & Srinivas, 2007). Drėgnų ir ištampytų drabužių UVF sumažėja (Khazova, O'Hagan, & Grainger, 2007).
Kaip namuose patikrinti audinio pralaidumą spinduliams? Iškelkite nykštį prieš stiprią šviesą ir pabandykite jį pamatyti per audinį – jei matosi gerai – SPF mažiau 15, jei šviesą matote, bet nykščio nelabai – greičiausiai SPF tarp 15 ir 50. Jei šviesa nepraeina – SPF > 50.
Table 1: SPF (http://sun1.awardspace.com/Sun_Protection/fabrics.htm ):
Audinys SPF
Džinsas 1700 [ Menter]

Poliesteris, lygus austas, baltas 12
Poliesteris, dvigubai megztas, baltas 32
Medvilnė, lygus austas, baltas 4
Medvilnė megztas megztukas, baltas 4
Vilna lygus austas, baltas 8
Vilna megztas megztukas, baltas 22
Dirbtinis šilkas, baltas 5
Nailonas, baltas 5
Linas, baltas 5

Atlikus tyrimą ES apie vasarai skirtų drabužių UVf, nustatyta, kad didesnį UVF turi gaminami vilnoniai ir poliesteriniai darbužiai (SPF 30), o medvilnės ir lino bei viskozės apsauga silpna (http://www.biomedcentral.com/content/pdf/1471-5945-1-6.pdf ). Tamsūs drabužiai turi didesnį (SPF 30) dydį, bet ir šviesūs audiniai gali pakankamai apsaugoti, jei yra tankūs.
Skrybėlės ir akiniai yra kiti svarbūs apsaugos nuo saulės komponentai. Skrybėlė turi SPF virš 7 priklausomai nuo jos brianų ir apsaugomo veido ploto. Skrybėlė su didesniu nei 7.5 cm kraštu apsaugo kaklą (SPF 5), smakrą (SPF 2), skruostus (SPF 3) ir nosį (SPF 7). Saulės akinių efektyvumas priklauso nuo dydžio, formos, UV filtro ir refleksijos nuo lęšiuko (Kullavanijaya & Lim, 2005). American Academy of Ophthalmology rekomenduoja, kad saulės akiniai blokuotų 99% UVR, nes tai gali apsaugoti nuo akių vėžio, kataraktos, makulos degeneracijos (Young & Sands, 1998).

Augalinė apsauga nuo saulės

Visokių straipsnių apie kremus nuo saulės yra. Ir įvairių alternatyvų siūloma. Mes su šeimyna išbandėme augalinę apsaugą nuo saulės – padarėme kremą iš nerafinuoto sviestamedžio sviesto ir raudonųjų aviečių kauliukų aliejaus. Literatūroje radome, kad sviestamedžio sviestas turi SPF (6), o raudonųjų aviečių kauliukų aliejus SPF (28-50 prieš UVA ir UVB).
Diena pasitaikė saulėta ir karšta – 29 0C, tiesioginiai saulės spinduliai, prie ežero, daug nuogo kūno - žodžiu lietuviškas karštis. Mes buvom visą dieną lauke, nuo 10 iki 19 valandos naudojome kremą. Tepėmės kaip kam išėjo, bet stengėmės bent kas 1,5 valandos.
Kur sąžiningai patepėme – oda nė nenuraudo. Kur nepakankamai arba per retai – nuraudo, bet nudegimo nebuvo. Savo nelaimei mano sprandas liko kontrolinė grupė, nes jį visai pamiršau – dabar tebeskauda 
Apibendrinus mūsų šeimyna (aš, tėtis ir Jogailė – 2 metų vaikas) nusprendėme, kad:
1. kremas veikia lietuviškai vasarai
2. aišku, nereikėtu pamiršti, kad per kaitrą geriau nesėdėti saulėje, naudoti drabužius, kad kuo mažiau atviros odos būtų. Kaip dermatologai sako – geriausia apsauga audinys 
3. tepti kremą reikėtų bent kas 1,5 val, o jei anksčiau susigers – dažniau. Odą apsaugota, kol kremo lieka ant odos. Įdomu, gal lietuviškai vasarai pakaktų ir sviestmedžio?
4. tepti reikėtų ilgėliau, kad pasiskirstytų lygiai ant odos. Svietamedis turi išsilydyti ant odos. Šis nepatogumas labiau jaučiamas su vaiku – nes jie kantrybės neturi.
5. jei prie vandens – reikia kartoti iš karto išlindus iš vandens – vanduo kremą nuplauna.
6. net jei ir nepakankamai sąžiningai nutepus, atsiranda kūno paraudimas, bet jo neskauda, tik reikia toliau neleisti nudegimui progresuoti.
Žodžiu, remiantis teorijomis, kad saulės protingas kiekis ne kenkia, o atvirkščiai – yra sveika, kad kaitrioje saulėje nereikia sėdėti (mums ir kaitrioje vidudienio saulėje veikė, tik reikia sąžiningai teplioti ), kad geriausia ir sveikiausia apsauga – kūną dengiantys drabužiai galima naudoti šį kremą lietuviškai vasarai.
P.S. Kai kas siūlo į šį mišinį įdėti kokoso aliejaus – reiktų bandyti .

natūralūs repelentai nuo uodų ir erkių

Natūralių priemonių apsauga nuo erkių veikia iki 3 val., taip pat nėra aprašytas mokslinėje literatūroje veiksmingumas šių priemonių. Citronella yra pagrindinis ir dažniausiais tų priemonių komponentas. Citrininio eukalipto, sojos, ar malonosios pelargonijos aliejai yra tik komponentai kituose biologiniuose mišiniuose. Citrininio eukalipto aliejus prieš uodus turi panašų poveikį, kaip DEET. Jame yra p-methyl-3,8-diolio, kuris saugus ir vaikams ir suaugusiems, tačiau gamintojai siūlo ji naudoti nuo 3 metų.
2 proc sojos pupelių aliejaus pagrindu pagamintas repelentas veikia 1,5 val. Kiti 3-20 min. Yra siūloma naudoti kitus eterinius aliejus, kaip kad levandų, pipirmėtė, maloniosios pelargonijos, rozmarino ir kt, tačiau jų veikimas trumpas ir nepakankamas.
Repelntų naudojimas:
1. naudoti pagal instrukcijas
2. purkšti ant atviros odos ar drabužių, nepukšti ant uždengtų plotų
3. nenaudoti ant pažeistos odos
4. nepurkšti ant gleivinės, purkšti ant rankų ir patrinti palei ausis
5. jei tepamas vaikas, - suaugęs užtepa suvilgyta ranka
6. nepurkšti uždarose erdvėse
7. nenaudoti daugiau, nei reikia, netepti storu sluoksniu
8. grįžius iš lauko nuplauti odą ir išskalbti drabužius. Pastebėjus alergiją, nustoti repelentą naudoti
šaltinis http://ct.gov/caes/lib/caes/documents/publications/fact_sheets/tickbiteprevention05.pdf

Esė apie auklėjimo teorijas

Gimus mano pirmagimei, ėmiau domėtis auklėjimo teorijomis, patarimais, metodais. Ypač dėl to, kad maniškė buvo visai kitokia, nei aš tikėjausi. Nemažai tų teorijų buvo kritikuojamos kaip senos, netinkamos ir nepasiteisinusios. Kitos tiesiog neveikė konkrečioje situacijoje. Man pasidarė keista – juk žmonija nuėjo ilgą evoliucijos kelią, pakilo iš miškų, pergyveno daugybę karų, ir įžengė į informacijos ir aukštų technologijų amžius. Jeigu visos senosios auklėjimo metodikos tokios prastos, tai kaip jai – žmonijai – pasisekė toliau evoliucionuoti ir žengti į priekį? Gal tėvystės būdas yra išskirtinai toks, koks reikalingas toje šalyje ir būtent tam laikmečiui? Gal griežtas spartietiškas auklėjimas buvo svarbus senovės graikų vaikams ir tik toks jiems padėjo išgyventi, o vaikų darbas viduramžiais padėdavo jiems greičiau įsilieti į bendruomenės gyvenimą ir įgyti išgyvenimo įgūdžių, kas svarbu esant trumpai tėvų gyvenimo trukmei, tačiau šitaip auginti vaikai sunkiai prisitaikytų mūsų amžiuje, nes būtų kategoriškesni ir neturėtų reikiamų savybių? Kartais mūsų tėvai pyksta – patys užauginome vaikus, negi nemokėjome. Bet tame režime svarbu buvo, kad vaikas išmoktų neišsišokti, susitvardyti, išgyventi sunkiom sąlygom ir nekristi į akis, o kovotojai, individualistai, ryškios asmenybės rizikavo būti ištremtais arba bent visuomenės atstumtais. Tuo metu vaikų tyčiojimasis iš bendraamžio gal reikšdavo, kad pastarasis per daug išsiskiria ir tėvams būdavo ženklas dirbti su vaiku, tuo tarpu dabar tai gali būti traktuojama kaip tolerancijos trūkumas. Dabartiniai tėvai siekia vos ne priešingų tikslų – kad vaikas būtų pasitikintis savimi, saugus, verslus, tam reikalingas visai kitos elgesys su vaiku. Man atrodo, kad geriausi savo vaiko auklėjimo ekspertai – to laikmečio tėvai, žinantys to laikmečio dvasią ir reikalavimus, skatinantys tokių vaiko savybių vystymąsi, su kuriomis jis geriausiai prisitaikytų prie socialinės tikrovės. Konfliktas kyla iš to, kad tėvai auklėja pagal savo kartos poreikius, tačiau vaikų kartai keliami reikalavimai šiek tiek pasikeičia. Gal todėl amerikiečių siūlomi metodai ir taktikos ne visada veikia lietuviams, o tarybinių ar Smetonos laikų auklėjimo vadovai mums atrodo pasenę ir nelogiški. Vienintelis bendras dalykas, koks sieja visas auklėjimo metodikas taikančius tėvus – meilė savo vaikams. Vidinė intuicija ir gyvenimiška patirtis padeda tėvams priimti sprendimą, į kokias vertybes kreipti dėmesį ir kaip jas puoselėti. Todėl mūsų tėvų auklėjimo tendencijos buvo tiek pat teisingos, kiek ir mūsiškės. Ir, deja, nelabai kaip galėsim patarti savo vaikams ar vaikaičiams, kaip jiems auklėti palikuonius. Bet gal tame visame yra nuostabus evoliucijos paveikslas – kaip kinta ir prisitaiko žmonės prie pačių savo evoliucijos.

esė apie tiesą

Mes visi vertiname tiesą ir nemėgstame, kai kas nors mus mulkina. Tiesa toks aiškus ir vienareikšmis žodis, kad, jos ieškodami, net nesuabejojame, ko vis dėl to ieškome. Tiesa, kaip gyventi, kaip tausoti sveikatą, kaip auginti vaikus ir kaip tausoti gamtą...
Nežinau, kaip kiti žmonės, bet mano jaunatvinis maksimalizmas, kaip amžinasis variklis, dirbo, dūzgė ir stūmė išsiaiškinti viską taip, kaip yra iš tiesų. Pradėjau nuo sveiko gyvenimo būdo, užtikrinančio ilgaamžiškumą ir organizmo harmoniją. Fizinis aktyvumas - bėgiojimas, plaukiojimas, atrodęs toks patrauklus, staiga privertė susimąstyti. Chloruoti baseinai, bakterijom ir kitais teršalais užteršti vandens telkiniai, rūgštūs lietūs, mašinų išmetamos dujos ar slogus patalpų mikroklimatas – ar jų keliama žala didesnė ar mažesnė, nei fizinio aktyvumo nauda? Sveikas maistas – išaugintas ekologiškuose ūkiuose, brangus ir sunkiai prieinamas – ar jis iš tiesų toks jau švarus? Kas tikrina tą produkcija? Kas įvertina, kokie kaimynai šalia – gal srutos, nitratai ir kiti teršalai atnešami su lietaus vandenimis į ekologiškai auginančių asmenų dirvą, tas pats oro ir lietaus užterštumas?.. Ar geriau suvalgyti vieną daržovę per dieną ekologišką, ar dubenį neekologiškų, ypač paskaičius, kad vėžio susirgimo tikimybė priklauso nuo suvalgytų daržovių kiekio....
Iki pagimdant savo pirmagimę, aš aiškiai žinojau, kaip reikia auklėti vaikus ir neleisti jiems „užlipti ant sprando“. Pamačius protestuojantį mažylį galvojau – nu aš to tikrai neleisiu. Ir dievas buvo maloningas – mano mergina gimė išskirtinio charakterio, kurio aš nepajėgiu suvaldyti. Mane apniko abejonės, ar verta valdyti, gal geriau leisti žmogui pačiam pažinti pasaulį? Lepinimo koncepcija, tokia aiški iki tol, man tapo miglota ir nesuprantama. Ar gali būti meilės per daug? Kokią įtaką mano elgesys padarys mano vaiko asmenybei? O gal jis išvis neturi jokios įtakos? Ar metodai ir auklėjimo priemonės tikrai padeda vaikui lavėti? O gal tam tikrą vystymosi etapą arba tam tikro charakterio vaikai pasiduoda lavinimui ir patys jo ieško, o kiti ne? Ar televizorius stabdo kalbos raidą ar vaikai, kurių lėčiau vystosi kalba, domisi televizoriumi? Kur priežastis, o kur pasekmė?
Baudžiamojo proceso teisė – toks niūrus ir nekasdieniškas dalykas – man padėjo suvokti visą tiesą apie tiesą. Tarybiniais laikais teisėjai kėlė sau užduoti išsiaiškinti absoliučią tiesą, o dabar siekiama sužinot tik formalią tiesos dalį – tiesą, kurią suvoki, vertindamas faktus ir juos priskirdamas arba nepriskirdamas įrodymams. Kaip ir su skiepais. Apie skiepų nuo raupų atradimą yra kelios versijos. Viena – mikrobiologijos vadovėlyje, atskleidžianti revoliucijos kovoje su infekcinėmis ligomis pradžią ir kita – homeopato straipsnyje, parodanti, kad tai tik mitas ir niekada skiepų nuo raupų, tokių efektyvių, kaip rašo mikrobiologai, nebuvo, o jų atradėjas melagis ir manipuliatorius. Kas teisius? Aš suvokiau, kad net jei galėčiau to atradėjo paklausti, kaip ten buvo iš tiesų, jis nebūtinai pasakytų. Negali, žmogau žinoti absoliučios tiesios. Renki faktus ir vertini, - ar jie tau įrodo vieną ar kitą teiginį. Ir pasirenki, kuo tikėti. Kaip ir toje teorijoje apie klimato atšilimą – vieni yra pririnkę faktų, kaip baisiai veikia anglies dioksido dujos, pagaminamos žmogaus veikloje, kiti laikosi natūralios klimato kaitos versijos, teigdami, kad žmogus – per menka skruzdėlė, ir žemė tvarkosi, kaip jai išeina.
Kas slypi po šiuo dualizmu? Skiepus pardavinėjančios farmacinės kompanijos, naftą pardavinėjančios kompanijos siekia pelno. Bet ir priešingai stovyklai palanki jų skleidžiama ideologija – homeopatai trokšta parduoti savo produkciją imuniteto stiprinimui, šiltnamio efekto šalininkai siekia vystyti alternatyvius energijos naudojimo būdus, ne iš meilės gamtai, bet iš meilės pinigams. Interesų kova. Tiesa – kaip paklodė, ją už kampų tampo suinteresuotos grupės, išversdina tuos pačius faktus ir pateikia savaip. Kaip ir teiginys, kad žmonių, paskiepytų nuo ligos, daugiau ja suserga. Skamba baisiai, ar ne? Bet jei suvoksime, kad jie serga subklinikine forma ir tik toks metodas yra imunitetui susiformuoti, tačiau sumažinti komplikacijų riziką, tas pat faktas tampa jau kitos stovyklos argumentu už skiepus.
Taigi, ką daryti? Žmogus negali žinoti, kaip jam teisingai elgtis, ir ar jo sprendimas teisingas, nes negali žinoti visos tiesos bei pasverti visų faktorių. Net jei techninės galimybės leidžia (pavyzdžiui, išmatuoti nitratų ir kitų kiekį daržovėse) - negali kiekvienas tapti kilnojama laboratorija ir tirti kiekvieną lapą.
Taip mes, kaip teisėjai – priimam sprendimus, remdamiesi turimų faktų vertinimu ir vidiniu įsitikinimu. Ir nebūtinai mūsų sprendimas yra saliamoniškas. Nesakau, kad nereikia ieškoti tiesos. Tiesos, kaip ir laimės paieškos mus praturtina, išplečia akiratį, ugdo ir auklėja. Ir gal net moko tolerancijos kitokiai nuomonei ir kritiško požiūrio į savo įsitikinimus.