Esė apie auklėjimo teorijas

Gimus mano pirmagimei, ėmiau domėtis auklėjimo teorijomis, patarimais, metodais. Ypač dėl to, kad maniškė buvo visai kitokia, nei aš tikėjausi. Nemažai tų teorijų buvo kritikuojamos kaip senos, netinkamos ir nepasiteisinusios. Kitos tiesiog neveikė konkrečioje situacijoje. Man pasidarė keista – juk žmonija nuėjo ilgą evoliucijos kelią, pakilo iš miškų, pergyveno daugybę karų, ir įžengė į informacijos ir aukštų technologijų amžius. Jeigu visos senosios auklėjimo metodikos tokios prastos, tai kaip jai – žmonijai – pasisekė toliau evoliucionuoti ir žengti į priekį? Gal tėvystės būdas yra išskirtinai toks, koks reikalingas toje šalyje ir būtent tam laikmečiui? Gal griežtas spartietiškas auklėjimas buvo svarbus senovės graikų vaikams ir tik toks jiems padėjo išgyventi, o vaikų darbas viduramžiais padėdavo jiems greičiau įsilieti į bendruomenės gyvenimą ir įgyti išgyvenimo įgūdžių, kas svarbu esant trumpai tėvų gyvenimo trukmei, tačiau šitaip auginti vaikai sunkiai prisitaikytų mūsų amžiuje, nes būtų kategoriškesni ir neturėtų reikiamų savybių? Kartais mūsų tėvai pyksta – patys užauginome vaikus, negi nemokėjome. Bet tame režime svarbu buvo, kad vaikas išmoktų neišsišokti, susitvardyti, išgyventi sunkiom sąlygom ir nekristi į akis, o kovotojai, individualistai, ryškios asmenybės rizikavo būti ištremtais arba bent visuomenės atstumtais. Tuo metu vaikų tyčiojimasis iš bendraamžio gal reikšdavo, kad pastarasis per daug išsiskiria ir tėvams būdavo ženklas dirbti su vaiku, tuo tarpu dabar tai gali būti traktuojama kaip tolerancijos trūkumas. Dabartiniai tėvai siekia vos ne priešingų tikslų – kad vaikas būtų pasitikintis savimi, saugus, verslus, tam reikalingas visai kitos elgesys su vaiku. Man atrodo, kad geriausi savo vaiko auklėjimo ekspertai – to laikmečio tėvai, žinantys to laikmečio dvasią ir reikalavimus, skatinantys tokių vaiko savybių vystymąsi, su kuriomis jis geriausiai prisitaikytų prie socialinės tikrovės. Konfliktas kyla iš to, kad tėvai auklėja pagal savo kartos poreikius, tačiau vaikų kartai keliami reikalavimai šiek tiek pasikeičia. Gal todėl amerikiečių siūlomi metodai ir taktikos ne visada veikia lietuviams, o tarybinių ar Smetonos laikų auklėjimo vadovai mums atrodo pasenę ir nelogiški. Vienintelis bendras dalykas, koks sieja visas auklėjimo metodikas taikančius tėvus – meilė savo vaikams. Vidinė intuicija ir gyvenimiška patirtis padeda tėvams priimti sprendimą, į kokias vertybes kreipti dėmesį ir kaip jas puoselėti. Todėl mūsų tėvų auklėjimo tendencijos buvo tiek pat teisingos, kiek ir mūsiškės. Ir, deja, nelabai kaip galėsim patarti savo vaikams ar vaikaičiams, kaip jiems auklėti palikuonius. Bet gal tame visame yra nuostabus evoliucijos paveikslas – kaip kinta ir prisitaiko žmonės prie pačių savo evoliucijos.