Juokinga, ar ne? Niekada negalvojau, kad man tokia mintis šaus. Bet vėl, - įvairūs gąsdinimai dėl parabenų, lauryl sulfatų ir teiginiai, kad fluorą reiktų dozuoti. Gal užtektų tik juodą ar žalią arbatą gerti kas rytą ar rečiau? Nežinau. Kiti siūlo su fluoru valytis bent kartą savaitėj, o šiaip naudoti namudinę. Arba yra natūralių pastų, bet kaina jų nemaža ir skonis ne visiems tinka. Namie gali pasidaryti, kokia patinka. Sudėtis:
1. 6 arbatiniai šaukšteliai geriamos sodos (ji valo dantis, sukuria šarminę terpę, nepalankią bakterijoms
2. 3 arbatiniai šaukšteliai druskos (abrazyvinė medžiaga, gramdo apnašas, skatina seilių išsiskyrimą, kurios plauna dantis – valantis su šia pasta labai gausu seilių gaunas )
3. 4 arbatiniai šaukšteliai glicerino (rišamoji medžiaga, duoda salstelėjusį skonį), galima keisti į kokosų aliejų, nes jis anti bakterinis, antigrybinis ir t.t.
4. skoninės medžiagos – pipirmėtės, šaltmėtės, pankolio, anyžių, gvazdikėlių ir kt eteriniai aliejai – keli lašai. Aš dėjau cinamono – gausiai iki kakavos rudumo. Pagerina mišinio skonį ir kvapą
5. medus – jis nebūtinas, bet – gerina skonį, veikia antibakteriškai ir prieš uždegimą, netgi rašoma, kad fermentacijos metu burnoj skyla ir skiriasi peroksidas, kuris balina dantis. Juo siūlo dantenų problemas gydyt taip pat. Amerikonai dar deda paprasto peroksido, bet man morališkai nelabai...
įdomu tai, kad panašios sudėties ir Weledos dantų pastos – glicerinas, druska (rašo natrio chloridas), soda (rašo natrio bikarbonatas) ir visokie aliejai bei dumbliai (dėl kalcio). Kai kuriose kūdikių pastose yra dedamas medus. Žodžiu nieko naujo, tad linkių sėkmės ir drąsos eksperimentuoti .
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą