2009 m. birželio 14 d., sekmadienis

esė apie tiesą

Mes visi vertiname tiesą ir nemėgstame, kai kas nors mus mulkina. Tiesa toks aiškus ir vienareikšmis žodis, kad, jos ieškodami, net nesuabejojame, ko vis dėl to ieškome. Tiesa, kaip gyventi, kaip tausoti sveikatą, kaip auginti vaikus ir kaip tausoti gamtą...
Nežinau, kaip kiti žmonės, bet mano jaunatvinis maksimalizmas, kaip amžinasis variklis, dirbo, dūzgė ir stūmė išsiaiškinti viską taip, kaip yra iš tiesų. Pradėjau nuo sveiko gyvenimo būdo, užtikrinančio ilgaamžiškumą ir organizmo harmoniją. Fizinis aktyvumas - bėgiojimas, plaukiojimas, atrodęs toks patrauklus, staiga privertė susimąstyti. Chloruoti baseinai, bakterijom ir kitais teršalais užteršti vandens telkiniai, rūgštūs lietūs, mašinų išmetamos dujos ar slogus patalpų mikroklimatas – ar jų keliama žala didesnė ar mažesnė, nei fizinio aktyvumo nauda? Sveikas maistas – išaugintas ekologiškuose ūkiuose, brangus ir sunkiai prieinamas – ar jis iš tiesų toks jau švarus? Kas tikrina tą produkcija? Kas įvertina, kokie kaimynai šalia – gal srutos, nitratai ir kiti teršalai atnešami su lietaus vandenimis į ekologiškai auginančių asmenų dirvą, tas pats oro ir lietaus užterštumas?.. Ar geriau suvalgyti vieną daržovę per dieną ekologišką, ar dubenį neekologiškų, ypač paskaičius, kad vėžio susirgimo tikimybė priklauso nuo suvalgytų daržovių kiekio....
Iki pagimdant savo pirmagimę, aš aiškiai žinojau, kaip reikia auklėti vaikus ir neleisti jiems „užlipti ant sprando“. Pamačius protestuojantį mažylį galvojau – nu aš to tikrai neleisiu. Ir dievas buvo maloningas – mano mergina gimė išskirtinio charakterio, kurio aš nepajėgiu suvaldyti. Mane apniko abejonės, ar verta valdyti, gal geriau leisti žmogui pačiam pažinti pasaulį? Lepinimo koncepcija, tokia aiški iki tol, man tapo miglota ir nesuprantama. Ar gali būti meilės per daug? Kokią įtaką mano elgesys padarys mano vaiko asmenybei? O gal jis išvis neturi jokios įtakos? Ar metodai ir auklėjimo priemonės tikrai padeda vaikui lavėti? O gal tam tikrą vystymosi etapą arba tam tikro charakterio vaikai pasiduoda lavinimui ir patys jo ieško, o kiti ne? Ar televizorius stabdo kalbos raidą ar vaikai, kurių lėčiau vystosi kalba, domisi televizoriumi? Kur priežastis, o kur pasekmė?
Baudžiamojo proceso teisė – toks niūrus ir nekasdieniškas dalykas – man padėjo suvokti visą tiesą apie tiesą. Tarybiniais laikais teisėjai kėlė sau užduoti išsiaiškinti absoliučią tiesą, o dabar siekiama sužinot tik formalią tiesos dalį – tiesą, kurią suvoki, vertindamas faktus ir juos priskirdamas arba nepriskirdamas įrodymams. Kaip ir su skiepais. Apie skiepų nuo raupų atradimą yra kelios versijos. Viena – mikrobiologijos vadovėlyje, atskleidžianti revoliucijos kovoje su infekcinėmis ligomis pradžią ir kita – homeopato straipsnyje, parodanti, kad tai tik mitas ir niekada skiepų nuo raupų, tokių efektyvių, kaip rašo mikrobiologai, nebuvo, o jų atradėjas melagis ir manipuliatorius. Kas teisius? Aš suvokiau, kad net jei galėčiau to atradėjo paklausti, kaip ten buvo iš tiesų, jis nebūtinai pasakytų. Negali, žmogau žinoti absoliučios tiesios. Renki faktus ir vertini, - ar jie tau įrodo vieną ar kitą teiginį. Ir pasirenki, kuo tikėti. Kaip ir toje teorijoje apie klimato atšilimą – vieni yra pririnkę faktų, kaip baisiai veikia anglies dioksido dujos, pagaminamos žmogaus veikloje, kiti laikosi natūralios klimato kaitos versijos, teigdami, kad žmogus – per menka skruzdėlė, ir žemė tvarkosi, kaip jai išeina.
Kas slypi po šiuo dualizmu? Skiepus pardavinėjančios farmacinės kompanijos, naftą pardavinėjančios kompanijos siekia pelno. Bet ir priešingai stovyklai palanki jų skleidžiama ideologija – homeopatai trokšta parduoti savo produkciją imuniteto stiprinimui, šiltnamio efekto šalininkai siekia vystyti alternatyvius energijos naudojimo būdus, ne iš meilės gamtai, bet iš meilės pinigams. Interesų kova. Tiesa – kaip paklodė, ją už kampų tampo suinteresuotos grupės, išversdina tuos pačius faktus ir pateikia savaip. Kaip ir teiginys, kad žmonių, paskiepytų nuo ligos, daugiau ja suserga. Skamba baisiai, ar ne? Bet jei suvoksime, kad jie serga subklinikine forma ir tik toks metodas yra imunitetui susiformuoti, tačiau sumažinti komplikacijų riziką, tas pat faktas tampa jau kitos stovyklos argumentu už skiepus.
Taigi, ką daryti? Žmogus negali žinoti, kaip jam teisingai elgtis, ir ar jo sprendimas teisingas, nes negali žinoti visos tiesos bei pasverti visų faktorių. Net jei techninės galimybės leidžia (pavyzdžiui, išmatuoti nitratų ir kitų kiekį daržovėse) - negali kiekvienas tapti kilnojama laboratorija ir tirti kiekvieną lapą.
Taip mes, kaip teisėjai – priimam sprendimus, remdamiesi turimų faktų vertinimu ir vidiniu įsitikinimu. Ir nebūtinai mūsų sprendimas yra saliamoniškas. Nesakau, kad nereikia ieškoti tiesos. Tiesos, kaip ir laimės paieškos mus praturtina, išplečia akiratį, ugdo ir auklėja. Ir gal net moko tolerancijos kitokiai nuomonei ir kritiško požiūrio į savo įsitikinimus.

1 komentaras:

  1. Labas. Oi, kaip man patinka Tavo blogas.
    Žinai, mano vienas dėstytojas sakydavo, kad nėra tokio dalyko kaip objektyvi tiesa. Ir kaip žmonės dėl ko nors ginčijasi, diskutuoja, tai jokiu būdu nėra kelias rasti(s) tiesai. Ir pati tai paskutiniu metu stipriai jaučiu: kai tik įsiveliu į pokalbį, kur susikerta mano ir pašnekovo nuomonės, taip ir gaunasi šnipštas. Nes kas yra tiesa man, tas tikrai neprivalo būti tiesa kitam. Taigi, mano kuklia nuomone, jei aš neturiu pinigėlių ekologiškam obuoliui, tai perku paprasta, bet labai gražų ir blizgantį:) ir džiaugiuosi, nes bobutės sako, kad suvalgęs obuolį per dieną gyvenimą pratęsi keliom minutėm... kiek tame tiesos? ogi tiek, kiek obuolių augintojai moka bobutėm, kad tai šnekėtų;)

    AtsakytiPanaikinti