Žmogaus autonomijos principas yra pats svarbiausias JAV, kai priimami politiniai sprendimai, liečiantys Amerikos žmonių interesus. Europoje, šalia naudingumo, solidarumo ir žalos nedarymo, autonomija yra svarbus principas politinėse diskusijose. Europietis, ypač išsilaisvinęs iš Tarybinės diktatūros gniaužtų mokosi juo naudotis ir vis labiau siekia ginti savo teises, susijusias su šiuo principu. Kūno integralumas, neliečiamumas, gebėjimas laisvai nuspręsti, turint atitinkamą informaciją – tai tik dalis autonomiją konkretinančių principų, kurie vis plačiau įsitvirtina žmogaus sąmonėje keičia visuomenės sampratą ne tik mediko – paciento santykių plotmėje, bet ir kasdieniame gyvenime.
Be visa to mes labai didžiuojamės ir eskaluojame, kaip gerbiame ir giname žmogaus teisę ir laisves, kurių dalis irgi padeda užtikrinti žmogaus autonomijos principo įgyvendinimą.
Tačiau mane kankina viena mintis. Gaunasi šioks toks paradoksas – mes suvokiam, kad reikia gerbti asmenį ir jo autonomiją, kai jis tampa ... suaugęs. Kada jis suauga, suprantama skirtingai. Įstatymas suaugusiu laiko nuo 18 metų, o tėvai dar ilgai vaiką vertina kaip dar nesubrendusį asmenį. Ne retai girdime – „kas tos vaikų teisės – jie visai ant galvos užlips. Kai nebegyvensi su manimi, tai tada ir būsi suaugęs. Mano namai, mano taisyklės.“ Net pačios valstybės bei tarptautinės organizacijos brėžia ribą – vaikas – suaugęs.
Tačiau vaikai visko mokosi etapiškai. Jie neatsikelia vieną rytą ir neprabyla ispaniškai. Jie netampa staiga mandagesni su mumis, tėvais. Jie mokosi ir mokosi laipsniškai. Gal mokymasis naudotis savo autonomija irgi turėtų būti šeimoje ir laipsniškas? Kad vaikas suprastų, jog jis atsakingas už save, ne tėvai. Kad jo poelgiai išgarsina arba nubaudžia juos, - ne tėvus. Kad jis yra laisvas tiek, kiek jo laisvė nevaržo aplinkinių asmenų laisvės. Kad jo autonomija baigiasi ties Petriuko autonomijos riba ir tik gerbdamas kitą jis bus gerbtinas?
Iš ties, man vienas protingas žmogus patarė – elkis su vaiku, kaip su senu žmogumi, - kantriai, bet pagarbiai. Juk iš tiesų nelengva nepakelti balso, kai nervų stygos įtemptos, sunku pasitikėti vaiku, nes nežinai jo supratimo ir ne visada turi laiko paaiškinti jam apie reiškinį, tam, kad jis laisvai, turėdamas informaciją, galėtų priimti sprendimą. Kaip galima gerbti jo kūno integralumą ir neliečiamumą, kai taikomos fizinės bausmės? O pats sunkiausias dalykas kasdien pervertinti vaiko gebėjimus ir bandyti pamatyti, kur jis jau pajėgus pasinaudoti savo autonomija.
Mes labai skubam, esam užsiėmę ir labiausiai susidomėję savim. Tačiau laisvės pamokos prasideda nuo kūdikystės. Tik išugdę laisvus, atsakingus už save asmenis, išmokę gerbti kitų laisvę, mes galėsime būti tikri, kad vaikai bus ne tik dori, bet ir nepriklausomi nuo kitų įtakos.
Samaniux
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Nežinau, ar skaitei "Unconditional Parenting", bet ten irgi mintis panaši (beje, kaip ir Mazlish su Faber) - išugdyti vaiko autonomiją ir sugebėjimą valdyti save - ne dėl baimės, kad nubaus, bet dėl to, kad jis įsivaizduoja ir supranta, kokį poveikį tai turės kitiems. Išugdyti jo vidinę moralę ir savęs valdymą. O iš tiesų sunku... Jei dar neskaitei tos knygelės, tai būtinai paskaityk - padeda susivokti, kiek visuomenė iš mūsų reikalauja kontroliuoti savo vaikus, ir kaip sunku paleisti tą kontrolę net savo galvoje. Jei aš nešauksiu, kai jis blogai padaro, aš gi jo nekontroliuosiu. Kaip kitaip aš jį išmokysiu gyventi? Kohn pateikia atsakymą - meile ir protu. Tėvai, kurie nebaudžia ir negiria, siekdami pakeisti vaiko elgesį, vaikams natūraliai yra autoritetas, daug stipresnis už baudžiantį tėvą. Gerai tai turėti prieš akis, kai vaikas eilinį kartą rėkia ar mėto žaislus. ... :)
AtsakytiPanaikinti