Su dezodorantais problema – kiek ieškojau – sunku rasti be kokių nors nerimą keliančių medžiagų. Taigi nusprendžiau pasigaminti pati ir išbandyti ekstremaliomis sąlygomis – turistiniame žygyje, gamtoje, einant po 20 km kasdien su vaiku ant nugaros 25 laipsniu karštyje ir, aišku, ant vyriško kailio J. Mums jis pasiteisino. Taigi:
Geriamoji soda – pagrindinis ingredientas, kuris padeda išvengti prakaitavimo ir, svarbiausia kvapo (1 šaukštas);
Aliejus – mes naudojome alyvuogių, bet radau literatūroje, kad kokoso riešutų aliejus veikia dar geriau ir net be sodos (dar neišbandžiau). Alyvų aliejus iš esmės padeda sukurti malonią gaminio konsistenciją (1 šaukštas); Krakmolas – konsistencijai (1 šaukštas)
Keli lašai eterinio aliejaus – jei norima dėl kvapo ir geriau antibakterinio. Mes išbandėme mišinį iš kvapų namų – vaikų mikrobų mušyklę: mirtos, arbatmedis, čiobreliai, frankicensas, eukaliptas, bet tinka ir kiti, turintys antimikrobinį poveikį. Ir be eterinių aliejų visas tas tepalas veikia, bet antimikrobiniai aliejai sustiprina poveikį
Įmečiau gvazdikėlį, kaip natūralų konservantą, nes nelaikau šio mišinio šaldytuve.
Viska išmaišai ir prašau. Trukumai – laikui bėgant aliejus išsisluoksniuoja paviršiuje, jei tara blogai užsukta – gali išbėgti. Viskas kaip kremas tepamas dviem pirštais reikiamoj vietoj J
2009 m. balandžio 19 d., sekmadienis
Arčiau gamtos
Mane labai domina ekologija. Sistemų dermė ir harmonija man atrodo teisingas kelias į laimę ir sveikatą. Tačiau iš tiesų sunku gyventi harmonijoje su gamta, bendruomene, šeima ir savimi. Ypač kai šiuolaikiniame pasiaulyje tiek visko siūloma ir sunku visame tame informacijos sraute sunku atrasti tiesą. Kadangi Lietuvoje neradau daug informacijos apie produktus, kuriuos galime pasigaminti pačios, kurie veikia ir kartu nekenkia sveikatai ir gamtai, naršydama po užsienio blogus rinkau receptus ir juos išbandžiau. Noriu su kiekvienu, kam idomu pasidalinti nebrangiasi receptais, kurie mano praktikoje veiksmingi pasirodė ir taip pat dėkosiu už pastabas ir komentarus J
2009 m. sausio 18 d., sekmadienis
Esė žmogaus autonomijai
Žmogaus autonomijos principas yra pats svarbiausias JAV, kai priimami politiniai sprendimai, liečiantys Amerikos žmonių interesus. Europoje, šalia naudingumo, solidarumo ir žalos nedarymo, autonomija yra svarbus principas politinėse diskusijose. Europietis, ypač išsilaisvinęs iš Tarybinės diktatūros gniaužtų mokosi juo naudotis ir vis labiau siekia ginti savo teises, susijusias su šiuo principu. Kūno integralumas, neliečiamumas, gebėjimas laisvai nuspręsti, turint atitinkamą informaciją – tai tik dalis autonomiją konkretinančių principų, kurie vis plačiau įsitvirtina žmogaus sąmonėje keičia visuomenės sampratą ne tik mediko – paciento santykių plotmėje, bet ir kasdieniame gyvenime.
Be visa to mes labai didžiuojamės ir eskaluojame, kaip gerbiame ir giname žmogaus teisę ir laisves, kurių dalis irgi padeda užtikrinti žmogaus autonomijos principo įgyvendinimą.
Tačiau mane kankina viena mintis. Gaunasi šioks toks paradoksas – mes suvokiam, kad reikia gerbti asmenį ir jo autonomiją, kai jis tampa ... suaugęs. Kada jis suauga, suprantama skirtingai. Įstatymas suaugusiu laiko nuo 18 metų, o tėvai dar ilgai vaiką vertina kaip dar nesubrendusį asmenį. Ne retai girdime – „kas tos vaikų teisės – jie visai ant galvos užlips. Kai nebegyvensi su manimi, tai tada ir būsi suaugęs. Mano namai, mano taisyklės.“ Net pačios valstybės bei tarptautinės organizacijos brėžia ribą – vaikas – suaugęs.
Tačiau vaikai visko mokosi etapiškai. Jie neatsikelia vieną rytą ir neprabyla ispaniškai. Jie netampa staiga mandagesni su mumis, tėvais. Jie mokosi ir mokosi laipsniškai. Gal mokymasis naudotis savo autonomija irgi turėtų būti šeimoje ir laipsniškas? Kad vaikas suprastų, jog jis atsakingas už save, ne tėvai. Kad jo poelgiai išgarsina arba nubaudžia juos, - ne tėvus. Kad jis yra laisvas tiek, kiek jo laisvė nevaržo aplinkinių asmenų laisvės. Kad jo autonomija baigiasi ties Petriuko autonomijos riba ir tik gerbdamas kitą jis bus gerbtinas?
Iš ties, man vienas protingas žmogus patarė – elkis su vaiku, kaip su senu žmogumi, - kantriai, bet pagarbiai. Juk iš tiesų nelengva nepakelti balso, kai nervų stygos įtemptos, sunku pasitikėti vaiku, nes nežinai jo supratimo ir ne visada turi laiko paaiškinti jam apie reiškinį, tam, kad jis laisvai, turėdamas informaciją, galėtų priimti sprendimą. Kaip galima gerbti jo kūno integralumą ir neliečiamumą, kai taikomos fizinės bausmės? O pats sunkiausias dalykas kasdien pervertinti vaiko gebėjimus ir bandyti pamatyti, kur jis jau pajėgus pasinaudoti savo autonomija.
Mes labai skubam, esam užsiėmę ir labiausiai susidomėję savim. Tačiau laisvės pamokos prasideda nuo kūdikystės. Tik išugdę laisvus, atsakingus už save asmenis, išmokę gerbti kitų laisvę, mes galėsime būti tikri, kad vaikai bus ne tik dori, bet ir nepriklausomi nuo kitų įtakos.
Samaniux
Be visa to mes labai didžiuojamės ir eskaluojame, kaip gerbiame ir giname žmogaus teisę ir laisves, kurių dalis irgi padeda užtikrinti žmogaus autonomijos principo įgyvendinimą.
Tačiau mane kankina viena mintis. Gaunasi šioks toks paradoksas – mes suvokiam, kad reikia gerbti asmenį ir jo autonomiją, kai jis tampa ... suaugęs. Kada jis suauga, suprantama skirtingai. Įstatymas suaugusiu laiko nuo 18 metų, o tėvai dar ilgai vaiką vertina kaip dar nesubrendusį asmenį. Ne retai girdime – „kas tos vaikų teisės – jie visai ant galvos užlips. Kai nebegyvensi su manimi, tai tada ir būsi suaugęs. Mano namai, mano taisyklės.“ Net pačios valstybės bei tarptautinės organizacijos brėžia ribą – vaikas – suaugęs.
Tačiau vaikai visko mokosi etapiškai. Jie neatsikelia vieną rytą ir neprabyla ispaniškai. Jie netampa staiga mandagesni su mumis, tėvais. Jie mokosi ir mokosi laipsniškai. Gal mokymasis naudotis savo autonomija irgi turėtų būti šeimoje ir laipsniškas? Kad vaikas suprastų, jog jis atsakingas už save, ne tėvai. Kad jo poelgiai išgarsina arba nubaudžia juos, - ne tėvus. Kad jis yra laisvas tiek, kiek jo laisvė nevaržo aplinkinių asmenų laisvės. Kad jo autonomija baigiasi ties Petriuko autonomijos riba ir tik gerbdamas kitą jis bus gerbtinas?
Iš ties, man vienas protingas žmogus patarė – elkis su vaiku, kaip su senu žmogumi, - kantriai, bet pagarbiai. Juk iš tiesų nelengva nepakelti balso, kai nervų stygos įtemptos, sunku pasitikėti vaiku, nes nežinai jo supratimo ir ne visada turi laiko paaiškinti jam apie reiškinį, tam, kad jis laisvai, turėdamas informaciją, galėtų priimti sprendimą. Kaip galima gerbti jo kūno integralumą ir neliečiamumą, kai taikomos fizinės bausmės? O pats sunkiausias dalykas kasdien pervertinti vaiko gebėjimus ir bandyti pamatyti, kur jis jau pajėgus pasinaudoti savo autonomija.
Mes labai skubam, esam užsiėmę ir labiausiai susidomėję savim. Tačiau laisvės pamokos prasideda nuo kūdikystės. Tik išugdę laisvus, atsakingus už save asmenis, išmokę gerbti kitų laisvę, mes galėsime būti tikri, kad vaikai bus ne tik dori, bet ir nepriklausomi nuo kitų įtakos.
Samaniux
2009 m. sausio 17 d., šeštadienis
pupa
Gyvybė yra galinga jėga, ji užsimezga ir vystosi neįtikėčiausiose vietose. Tokias filosofines mintis galiu iliustruoti ... pupa, kuri sudygo mūsų skalbimo mašinos filtre :P
Esė Krūtims
Tas nuostabus moters organas – krūtis. Aš nežinau, kada atsirado ir taip išsirutuliavo tas susižavėjimas šita moteriško kūno dalis, tačiau nelieka abejonių, kad moderni visuomenė tiesiog pakvaišusi dėl jų. Moterys nuo mažumės savo vertę ima vertinti pagal krūtų dydį ir formą. Net keista, kaip mūsų vakarietiškoje individualistinėje visuomenėje dingsta bet koks krūtų individualumo poreikis. Centimetrai, forma ir tokie, o ne kitokie. Ne veltui liemenėlių gamintojai trina rankas, tiesiog nesuvokiama, kaip moteris, netgi maža mergaitė, gali neturėti savo garderobe ir nenešioti liemenėlės. Jūsų krūtys ar krūtelės neattitinka standartų? Mes siūlome pakeliamąsias, pakietinamąsias, formą suteikiančias liemenėles. Sumokėdamas ne retai brangiau nei už daugiau medžiagos ir natūralaus pluošto bei dizaino turintį gaminį, mes, moterys galime didžiuotis, palaidine pridengę idealo iliuziją.
Krūtys visuomenėje ir viena iš plačiausiai naudojamų reklaminių prekių. Nori ką parduoti – paslėpk gaminio trūkumus už putlių apskritimų ir būk tikras, vartotojas, įbedęs į juos akis, tikrai nepastebės prekės mažareikšmiškumo ir nevertins vertės. Netgi nesvarstys, ar to gaminio reikia. Jam jis maloniai ir atpalaiduojančiai asocijuosis su širdį šildančiais apvalumais. Ir net nežinia, ką vartotojas iš tikrųjų perka – prekę, o gal tuos iškilumus?
Krūtys pasodina pilietį prie televizoriaus, privilioja i renginius. Nežinau, kaip reikėtų verslininkui įkalbėti tūlą pilietį jam atiduoti taip sunkiai uždirbtus pinigus, jei ne krūtys.
Krūtų vaizdas už pinigus, krūtis nemokamos. Internetas, spauda, televizorius. Net darbe gali gėrėtis krūtimis. Ir nesvarstai, kokios jos ištiktųjų, - jų savininkės pasistengs, kad jos atrodytų idealiai, nesvarbu ar mažiau pridengtos, ar paslėptos po megztuku aukštu kaklu, kuris taip jas aptempia, kad net speneliai styro. O net jei ir tų iškilimų šeimininkė nesistengia, kaip sakoma, pabrėžti savo privalumų, mes, pripratę prie idealių krūtų vaizdo, juos mintyse piešiame simpatiškai kolegei po laisvesnio stiliaus drabužiu ir mintyse gėrimės savo kūriniu. Nežinia, ar darbas taip sklandžiai vyktų, jei ne atpalaiduojantis krūtų vaizdas...
Krūtys neabejotinai svarbios mūsų vyriškai giminei. Jiems nesvarbu nei asmenybiniai, nei kiti fiziniai moters duomenys, ypač pirmo kontakto metu. Akys visada kliūva už krūtų. Žvelgiant į vyrų išvarvėjusiais akis ir nutįsusiais seiles, net gali pagalvoti, kad krūtys specialiai sukurtos jiems. Kad tai moters kūno dalis, kurios paskirtis vilioti vargšelius, kaip drugelius į liepsną ir nejučia užmauti santuokos saitus.
Tačiau jei krūtys būtų aktualios tik pusei pasaulio gyventojų, verslininkai tikrai nepasiektų tokių pardavimo rezultatų, kokius jie turi dabar. Moterim, nors jos to taip atvirai nepripažįsta, irgi labai svarbios krūtys. Aišku, rečiau, nei vyrai, jos vertina konkurenčių iškilimus, bet jų susikoncentravimas į labiausiai joms prieinamas – savo krūtis, ryškiai pastebimas. Vien tik liemenėlių pramonės klestėjimas ką sako. Bet nepamirškime ir plastinių chirurgų duonos – krūtų pakėlimai, nuleidimai, mažinimai, didinimai. Ir negali sakyti, kad moterys išgyvena kažkokį psichologinį diskomfortą dėl savo krūtų, nors visuomenė ir taiko didelį spaudimą. Didelis skaičius moterų, pasikeitusių savo krūtis buvo žymios ir garsios ir iš ties turėjo vyriškos giminės pripažinimą. Net gi verslininkai jau naudojo jų krūtis kaip prekę iki operacijos. Tačiau jos vis tiek gulasi po skalpeliu dėl kelių centimetrų ar net ne visada dorai žinodamos dėl ko.
Čia viskas dėl tos didelės meilės krūtim, noro jomis džiaugtis ir didelių lūkesčių, kuriuos žmogus sudeda į tokį paprastą organą. Tačiau tik pagimdžius vaiką ir išmaitinus jį nei daug, nei mažai 1,8 metų, supratau, kam iš tiesų skirtos krūtys. Niekas neturi tokių adekvačių lūkesčių krūtų atžvilgiu, kaip vaikas. Jis, kaip ir visuomenė, tikisi iš jų malonumo, ir, skirtingai, nei visuomenė, jį gauna, - ją žįsdamas, pasisotina, patenkina savo čiulpimo, nusiraminimo poreikius ir atsipalaiduoja. Ar ne tokių pojūčių suaugęs tikisi, žvelgdamas į krūtis – atsipalaidavimo? Ar ne tuo manipuliuoja modernūs verslininkai, kurdami pasąmonines sąsajas produkto su krūtimis? Sakoma, kad krūtis – tai erotika. O kas erotikoje tokio jaudinančio, - artėjančio orgazmo ir atsipalaidavimo pojūtis?
Tačiau, atleiskit, jei aš neteisi, aš neesu mačiusi nieko, kas taip nuoširdžiai džiaugtųsi krūtimis, kaip kūdikis ar mažylis. Jis nuoširdžiai krykštauja, matydamas neišvengiamą malonumo artėjimą ir žino, kad jo lūkesčiai bus patenkinti, jis nepajus nusivylimo dėl neatitikusių realybę lūkesčių. To negali pasakyti apie suaugusius visuomenės narius. Net apie vyrus. Gavę krūtis paglamonėti ir pačiupinėti, jie vis tiek nelieka pilnai patenkinti, ieško dar, ar kitų. Nėra ištikimesnio krūties gerbėjo už kūdikį. Jis visad liks ištikimas ir prisirišęs prie savo mamos krūties, nepaisant formos, dydžio ir kitų neesminių parametrų. Jis vertina krūtį tokią, kokia ji natūraliai yra – šiltą, kvepiančia pienu, gardžią ir atpalaiduojančią. Jis nekelia jai nerealių reikalavimų, versdamas mamą žaloti save, pjaustant, prikraunant svetimkūnių (implantų), atlikti sunkių ir varginančių pratimų ar vartoti įvairius, dažniausiai jokio efekto neduodančius, kremus. Taigi, nėra ištikimesnio krūtis gerbėjo, mylinčio ją tokią, kokia ji yra, nei kūdikis. Ir gal iš pavydo, visuomenė spaudžia mamas į kažkokius rėmus, deklaruodama, kad krūtis – tai sekso simbolis, jai šiukštu nepadoru žindyti. Arba teigdama, kad žindymą ji (visuomenė) pakęs iki metų, kol vaikas dar nėra pakankamai sąmoningas parodyti mamai, kaip jis vertina ir džiaugiasi jos krūtimis be sąlygiškai. Gal visuomenė pavydi, nes suvokia, kad krūtis priklauso vaikui? Juk, turėdama neteisėtus ir nerealius lūkesčius, ji (visuomenė), niekada nepasisotins krūtimi. O vaikas pasisotina, nutraukdamas žindymą savo noru. Jo lūkesčiai būna patenkinti. Gal visuomenė pavydi tos harmonijos ir bando dezinformuoti moterį apie tai, kas yra krūtis ir kokia jos vieta kasdieniniame gyvenime? Aš kartais pamąstau, kad moteris turi dovaną, - nuostabų ryšį su vaiku, kuris yra ne tik psichologinis, kaip mums nori primesti viešoji nuomonė, jis yra organiškas ir fizinis, iš pradžių per gimdą ir placentą – vaisiaus ir mamos tarpininką, po to per krūtį. Net galėtume diskutuoti, ar gimda ir krūtis nėra vaikui skirtas organas, kurį moteris turi prižiūrėti ir rūpintis vardan savo mylimųjų gerovės. Ir kartais atrodo, kad šitos išimtinės vaiko teisės į moterį pati visuomenė pavydi ir bando nuneigti, sukurdama disharmoniją ir sumaištį mūsų protuose.
Samaniux
Krūtys visuomenėje ir viena iš plačiausiai naudojamų reklaminių prekių. Nori ką parduoti – paslėpk gaminio trūkumus už putlių apskritimų ir būk tikras, vartotojas, įbedęs į juos akis, tikrai nepastebės prekės mažareikšmiškumo ir nevertins vertės. Netgi nesvarstys, ar to gaminio reikia. Jam jis maloniai ir atpalaiduojančiai asocijuosis su širdį šildančiais apvalumais. Ir net nežinia, ką vartotojas iš tikrųjų perka – prekę, o gal tuos iškilumus?
Krūtys pasodina pilietį prie televizoriaus, privilioja i renginius. Nežinau, kaip reikėtų verslininkui įkalbėti tūlą pilietį jam atiduoti taip sunkiai uždirbtus pinigus, jei ne krūtys.
Krūtų vaizdas už pinigus, krūtis nemokamos. Internetas, spauda, televizorius. Net darbe gali gėrėtis krūtimis. Ir nesvarstai, kokios jos ištiktųjų, - jų savininkės pasistengs, kad jos atrodytų idealiai, nesvarbu ar mažiau pridengtos, ar paslėptos po megztuku aukštu kaklu, kuris taip jas aptempia, kad net speneliai styro. O net jei ir tų iškilimų šeimininkė nesistengia, kaip sakoma, pabrėžti savo privalumų, mes, pripratę prie idealių krūtų vaizdo, juos mintyse piešiame simpatiškai kolegei po laisvesnio stiliaus drabužiu ir mintyse gėrimės savo kūriniu. Nežinia, ar darbas taip sklandžiai vyktų, jei ne atpalaiduojantis krūtų vaizdas...
Krūtys neabejotinai svarbios mūsų vyriškai giminei. Jiems nesvarbu nei asmenybiniai, nei kiti fiziniai moters duomenys, ypač pirmo kontakto metu. Akys visada kliūva už krūtų. Žvelgiant į vyrų išvarvėjusiais akis ir nutįsusiais seiles, net gali pagalvoti, kad krūtys specialiai sukurtos jiems. Kad tai moters kūno dalis, kurios paskirtis vilioti vargšelius, kaip drugelius į liepsną ir nejučia užmauti santuokos saitus.
Tačiau jei krūtys būtų aktualios tik pusei pasaulio gyventojų, verslininkai tikrai nepasiektų tokių pardavimo rezultatų, kokius jie turi dabar. Moterim, nors jos to taip atvirai nepripažįsta, irgi labai svarbios krūtys. Aišku, rečiau, nei vyrai, jos vertina konkurenčių iškilimus, bet jų susikoncentravimas į labiausiai joms prieinamas – savo krūtis, ryškiai pastebimas. Vien tik liemenėlių pramonės klestėjimas ką sako. Bet nepamirškime ir plastinių chirurgų duonos – krūtų pakėlimai, nuleidimai, mažinimai, didinimai. Ir negali sakyti, kad moterys išgyvena kažkokį psichologinį diskomfortą dėl savo krūtų, nors visuomenė ir taiko didelį spaudimą. Didelis skaičius moterų, pasikeitusių savo krūtis buvo žymios ir garsios ir iš ties turėjo vyriškos giminės pripažinimą. Net gi verslininkai jau naudojo jų krūtis kaip prekę iki operacijos. Tačiau jos vis tiek gulasi po skalpeliu dėl kelių centimetrų ar net ne visada dorai žinodamos dėl ko.
Čia viskas dėl tos didelės meilės krūtim, noro jomis džiaugtis ir didelių lūkesčių, kuriuos žmogus sudeda į tokį paprastą organą. Tačiau tik pagimdžius vaiką ir išmaitinus jį nei daug, nei mažai 1,8 metų, supratau, kam iš tiesų skirtos krūtys. Niekas neturi tokių adekvačių lūkesčių krūtų atžvilgiu, kaip vaikas. Jis, kaip ir visuomenė, tikisi iš jų malonumo, ir, skirtingai, nei visuomenė, jį gauna, - ją žįsdamas, pasisotina, patenkina savo čiulpimo, nusiraminimo poreikius ir atsipalaiduoja. Ar ne tokių pojūčių suaugęs tikisi, žvelgdamas į krūtis – atsipalaidavimo? Ar ne tuo manipuliuoja modernūs verslininkai, kurdami pasąmonines sąsajas produkto su krūtimis? Sakoma, kad krūtis – tai erotika. O kas erotikoje tokio jaudinančio, - artėjančio orgazmo ir atsipalaidavimo pojūtis?
Tačiau, atleiskit, jei aš neteisi, aš neesu mačiusi nieko, kas taip nuoširdžiai džiaugtųsi krūtimis, kaip kūdikis ar mažylis. Jis nuoširdžiai krykštauja, matydamas neišvengiamą malonumo artėjimą ir žino, kad jo lūkesčiai bus patenkinti, jis nepajus nusivylimo dėl neatitikusių realybę lūkesčių. To negali pasakyti apie suaugusius visuomenės narius. Net apie vyrus. Gavę krūtis paglamonėti ir pačiupinėti, jie vis tiek nelieka pilnai patenkinti, ieško dar, ar kitų. Nėra ištikimesnio krūties gerbėjo už kūdikį. Jis visad liks ištikimas ir prisirišęs prie savo mamos krūties, nepaisant formos, dydžio ir kitų neesminių parametrų. Jis vertina krūtį tokią, kokia ji natūraliai yra – šiltą, kvepiančia pienu, gardžią ir atpalaiduojančią. Jis nekelia jai nerealių reikalavimų, versdamas mamą žaloti save, pjaustant, prikraunant svetimkūnių (implantų), atlikti sunkių ir varginančių pratimų ar vartoti įvairius, dažniausiai jokio efekto neduodančius, kremus. Taigi, nėra ištikimesnio krūtis gerbėjo, mylinčio ją tokią, kokia ji yra, nei kūdikis. Ir gal iš pavydo, visuomenė spaudžia mamas į kažkokius rėmus, deklaruodama, kad krūtis – tai sekso simbolis, jai šiukštu nepadoru žindyti. Arba teigdama, kad žindymą ji (visuomenė) pakęs iki metų, kol vaikas dar nėra pakankamai sąmoningas parodyti mamai, kaip jis vertina ir džiaugiasi jos krūtimis be sąlygiškai. Gal visuomenė pavydi, nes suvokia, kad krūtis priklauso vaikui? Juk, turėdama neteisėtus ir nerealius lūkesčius, ji (visuomenė), niekada nepasisotins krūtimi. O vaikas pasisotina, nutraukdamas žindymą savo noru. Jo lūkesčiai būna patenkinti. Gal visuomenė pavydi tos harmonijos ir bando dezinformuoti moterį apie tai, kas yra krūtis ir kokia jos vieta kasdieniniame gyvenime? Aš kartais pamąstau, kad moteris turi dovaną, - nuostabų ryšį su vaiku, kuris yra ne tik psichologinis, kaip mums nori primesti viešoji nuomonė, jis yra organiškas ir fizinis, iš pradžių per gimdą ir placentą – vaisiaus ir mamos tarpininką, po to per krūtį. Net galėtume diskutuoti, ar gimda ir krūtis nėra vaikui skirtas organas, kurį moteris turi prižiūrėti ir rūpintis vardan savo mylimųjų gerovės. Ir kartais atrodo, kad šitos išimtinės vaiko teisės į moterį pati visuomenė pavydi ir bando nuneigti, sukurdama disharmoniją ir sumaištį mūsų protuose.
Samaniux
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
