Esė apie auklėjimo teorijas

Gimus mano pirmagimei, ėmiau domėtis auklėjimo teorijomis, patarimais, metodais. Ypač dėl to, kad maniškė buvo visai kitokia, nei aš tikėjausi. Nemažai tų teorijų buvo kritikuojamos kaip senos, netinkamos ir nepasiteisinusios. Kitos tiesiog neveikė konkrečioje situacijoje. Man pasidarė keista – juk žmonija nuėjo ilgą evoliucijos kelią, pakilo iš miškų, pergyveno daugybę karų, ir įžengė į informacijos ir aukštų technologijų amžius. Jeigu visos senosios auklėjimo metodikos tokios prastos, tai kaip jai – žmonijai – pasisekė toliau evoliucionuoti ir žengti į priekį? Gal tėvystės būdas yra išskirtinai toks, koks reikalingas toje šalyje ir būtent tam laikmečiui? Gal griežtas spartietiškas auklėjimas buvo svarbus senovės graikų vaikams ir tik toks jiems padėjo išgyventi, o vaikų darbas viduramžiais padėdavo jiems greičiau įsilieti į bendruomenės gyvenimą ir įgyti išgyvenimo įgūdžių, kas svarbu esant trumpai tėvų gyvenimo trukmei, tačiau šitaip auginti vaikai sunkiai prisitaikytų mūsų amžiuje, nes būtų kategoriškesni ir neturėtų reikiamų savybių? Kartais mūsų tėvai pyksta – patys užauginome vaikus, negi nemokėjome. Bet tame režime svarbu buvo, kad vaikas išmoktų neišsišokti, susitvardyti, išgyventi sunkiom sąlygom ir nekristi į akis, o kovotojai, individualistai, ryškios asmenybės rizikavo būti ištremtais arba bent visuomenės atstumtais. Tuo metu vaikų tyčiojimasis iš bendraamžio gal reikšdavo, kad pastarasis per daug išsiskiria ir tėvams būdavo ženklas dirbti su vaiku, tuo tarpu dabar tai gali būti traktuojama kaip tolerancijos trūkumas. Dabartiniai tėvai siekia vos ne priešingų tikslų – kad vaikas būtų pasitikintis savimi, saugus, verslus, tam reikalingas visai kitos elgesys su vaiku. Man atrodo, kad geriausi savo vaiko auklėjimo ekspertai – to laikmečio tėvai, žinantys to laikmečio dvasią ir reikalavimus, skatinantys tokių vaiko savybių vystymąsi, su kuriomis jis geriausiai prisitaikytų prie socialinės tikrovės. Konfliktas kyla iš to, kad tėvai auklėja pagal savo kartos poreikius, tačiau vaikų kartai keliami reikalavimai šiek tiek pasikeičia. Gal todėl amerikiečių siūlomi metodai ir taktikos ne visada veikia lietuviams, o tarybinių ar Smetonos laikų auklėjimo vadovai mums atrodo pasenę ir nelogiški. Vienintelis bendras dalykas, koks sieja visas auklėjimo metodikas taikančius tėvus – meilė savo vaikams. Vidinė intuicija ir gyvenimiška patirtis padeda tėvams priimti sprendimą, į kokias vertybes kreipti dėmesį ir kaip jas puoselėti. Todėl mūsų tėvų auklėjimo tendencijos buvo tiek pat teisingos, kiek ir mūsiškės. Ir, deja, nelabai kaip galėsim patarti savo vaikams ar vaikaičiams, kaip jiems auklėti palikuonius. Bet gal tame visame yra nuostabus evoliucijos paveikslas – kaip kinta ir prisitaiko žmonės prie pačių savo evoliucijos.

esė apie tiesą

Mes visi vertiname tiesą ir nemėgstame, kai kas nors mus mulkina. Tiesa toks aiškus ir vienareikšmis žodis, kad, jos ieškodami, net nesuabejojame, ko vis dėl to ieškome. Tiesa, kaip gyventi, kaip tausoti sveikatą, kaip auginti vaikus ir kaip tausoti gamtą...
Nežinau, kaip kiti žmonės, bet mano jaunatvinis maksimalizmas, kaip amžinasis variklis, dirbo, dūzgė ir stūmė išsiaiškinti viską taip, kaip yra iš tiesų. Pradėjau nuo sveiko gyvenimo būdo, užtikrinančio ilgaamžiškumą ir organizmo harmoniją. Fizinis aktyvumas - bėgiojimas, plaukiojimas, atrodęs toks patrauklus, staiga privertė susimąstyti. Chloruoti baseinai, bakterijom ir kitais teršalais užteršti vandens telkiniai, rūgštūs lietūs, mašinų išmetamos dujos ar slogus patalpų mikroklimatas – ar jų keliama žala didesnė ar mažesnė, nei fizinio aktyvumo nauda? Sveikas maistas – išaugintas ekologiškuose ūkiuose, brangus ir sunkiai prieinamas – ar jis iš tiesų toks jau švarus? Kas tikrina tą produkcija? Kas įvertina, kokie kaimynai šalia – gal srutos, nitratai ir kiti teršalai atnešami su lietaus vandenimis į ekologiškai auginančių asmenų dirvą, tas pats oro ir lietaus užterštumas?.. Ar geriau suvalgyti vieną daržovę per dieną ekologišką, ar dubenį neekologiškų, ypač paskaičius, kad vėžio susirgimo tikimybė priklauso nuo suvalgytų daržovių kiekio....
Iki pagimdant savo pirmagimę, aš aiškiai žinojau, kaip reikia auklėti vaikus ir neleisti jiems „užlipti ant sprando“. Pamačius protestuojantį mažylį galvojau – nu aš to tikrai neleisiu. Ir dievas buvo maloningas – mano mergina gimė išskirtinio charakterio, kurio aš nepajėgiu suvaldyti. Mane apniko abejonės, ar verta valdyti, gal geriau leisti žmogui pačiam pažinti pasaulį? Lepinimo koncepcija, tokia aiški iki tol, man tapo miglota ir nesuprantama. Ar gali būti meilės per daug? Kokią įtaką mano elgesys padarys mano vaiko asmenybei? O gal jis išvis neturi jokios įtakos? Ar metodai ir auklėjimo priemonės tikrai padeda vaikui lavėti? O gal tam tikrą vystymosi etapą arba tam tikro charakterio vaikai pasiduoda lavinimui ir patys jo ieško, o kiti ne? Ar televizorius stabdo kalbos raidą ar vaikai, kurių lėčiau vystosi kalba, domisi televizoriumi? Kur priežastis, o kur pasekmė?
Baudžiamojo proceso teisė – toks niūrus ir nekasdieniškas dalykas – man padėjo suvokti visą tiesą apie tiesą. Tarybiniais laikais teisėjai kėlė sau užduoti išsiaiškinti absoliučią tiesą, o dabar siekiama sužinot tik formalią tiesos dalį – tiesą, kurią suvoki, vertindamas faktus ir juos priskirdamas arba nepriskirdamas įrodymams. Kaip ir su skiepais. Apie skiepų nuo raupų atradimą yra kelios versijos. Viena – mikrobiologijos vadovėlyje, atskleidžianti revoliucijos kovoje su infekcinėmis ligomis pradžią ir kita – homeopato straipsnyje, parodanti, kad tai tik mitas ir niekada skiepų nuo raupų, tokių efektyvių, kaip rašo mikrobiologai, nebuvo, o jų atradėjas melagis ir manipuliatorius. Kas teisius? Aš suvokiau, kad net jei galėčiau to atradėjo paklausti, kaip ten buvo iš tiesų, jis nebūtinai pasakytų. Negali, žmogau žinoti absoliučios tiesios. Renki faktus ir vertini, - ar jie tau įrodo vieną ar kitą teiginį. Ir pasirenki, kuo tikėti. Kaip ir toje teorijoje apie klimato atšilimą – vieni yra pririnkę faktų, kaip baisiai veikia anglies dioksido dujos, pagaminamos žmogaus veikloje, kiti laikosi natūralios klimato kaitos versijos, teigdami, kad žmogus – per menka skruzdėlė, ir žemė tvarkosi, kaip jai išeina.
Kas slypi po šiuo dualizmu? Skiepus pardavinėjančios farmacinės kompanijos, naftą pardavinėjančios kompanijos siekia pelno. Bet ir priešingai stovyklai palanki jų skleidžiama ideologija – homeopatai trokšta parduoti savo produkciją imuniteto stiprinimui, šiltnamio efekto šalininkai siekia vystyti alternatyvius energijos naudojimo būdus, ne iš meilės gamtai, bet iš meilės pinigams. Interesų kova. Tiesa – kaip paklodė, ją už kampų tampo suinteresuotos grupės, išversdina tuos pačius faktus ir pateikia savaip. Kaip ir teiginys, kad žmonių, paskiepytų nuo ligos, daugiau ja suserga. Skamba baisiai, ar ne? Bet jei suvoksime, kad jie serga subklinikine forma ir tik toks metodas yra imunitetui susiformuoti, tačiau sumažinti komplikacijų riziką, tas pat faktas tampa jau kitos stovyklos argumentu už skiepus.
Taigi, ką daryti? Žmogus negali žinoti, kaip jam teisingai elgtis, ir ar jo sprendimas teisingas, nes negali žinoti visos tiesos bei pasverti visų faktorių. Net jei techninės galimybės leidžia (pavyzdžiui, išmatuoti nitratų ir kitų kiekį daržovėse) - negali kiekvienas tapti kilnojama laboratorija ir tirti kiekvieną lapą.
Taip mes, kaip teisėjai – priimam sprendimus, remdamiesi turimų faktų vertinimu ir vidiniu įsitikinimu. Ir nebūtinai mūsų sprendimas yra saliamoniškas. Nesakau, kad nereikia ieškoti tiesos. Tiesos, kaip ir laimės paieškos mus praturtina, išplečia akiratį, ugdo ir auklėja. Ir gal net moko tolerancijos kitokiai nuomonei ir kritiško požiūrio į savo įsitikinimus.

Esė žmogaus autonomijai

Žmogaus autonomijos principas yra pats svarbiausias JAV, kai priimami politiniai sprendimai, liečiantys Amerikos žmonių interesus. Europoje, šalia naudingumo, solidarumo ir žalos nedarymo, autonomija yra svarbus principas politinėse diskusijose. Europietis, ypač išsilaisvinęs iš Tarybinės diktatūros gniaužtų mokosi juo naudotis ir vis labiau siekia ginti savo teises, susijusias su šiuo principu. Kūno integralumas, neliečiamumas, gebėjimas laisvai nuspręsti, turint atitinkamą informaciją – tai tik dalis autonomiją konkretinančių principų, kurie vis plačiau įsitvirtina žmogaus sąmonėje keičia visuomenės sampratą ne tik mediko – paciento santykių plotmėje, bet ir kasdieniame gyvenime.
Be visa to mes labai didžiuojamės ir eskaluojame, kaip gerbiame ir giname žmogaus teisę ir laisves, kurių dalis irgi padeda užtikrinti žmogaus autonomijos principo įgyvendinimą.
Tačiau mane kankina viena mintis. Gaunasi šioks toks paradoksas – mes suvokiam, kad reikia gerbti asmenį ir jo autonomiją, kai jis tampa ... suaugęs. Kada jis suauga, suprantama skirtingai. Įstatymas suaugusiu laiko nuo 18 metų, o tėvai dar ilgai vaiką vertina kaip dar nesubrendusį asmenį. Ne retai girdime – „kas tos vaikų teisės – jie visai ant galvos užlips. Kai nebegyvensi su manimi, tai tada ir būsi suaugęs. Mano namai, mano taisyklės.“ Net pačios valstybės bei tarptautinės organizacijos brėžia ribą – vaikas – suaugęs.
Tačiau vaikai visko mokosi etapiškai. Jie neatsikelia vieną rytą ir neprabyla ispaniškai. Jie netampa staiga mandagesni su mumis, tėvais. Jie mokosi ir mokosi laipsniškai. Gal mokymasis naudotis savo autonomija irgi turėtų būti šeimoje ir laipsniškas? Kad vaikas suprastų, jog jis atsakingas už save, ne tėvai. Kad jo poelgiai išgarsina arba nubaudžia juos, - ne tėvus. Kad jis yra laisvas tiek, kiek jo laisvė nevaržo aplinkinių asmenų laisvės. Kad jo autonomija baigiasi ties Petriuko autonomijos riba ir tik gerbdamas kitą jis bus gerbtinas?
Iš ties, man vienas protingas žmogus patarė – elkis su vaiku, kaip su senu žmogumi, - kantriai, bet pagarbiai. Juk iš tiesų nelengva nepakelti balso, kai nervų stygos įtemptos, sunku pasitikėti vaiku, nes nežinai jo supratimo ir ne visada turi laiko paaiškinti jam apie reiškinį, tam, kad jis laisvai, turėdamas informaciją, galėtų priimti sprendimą. Kaip galima gerbti jo kūno integralumą ir neliečiamumą, kai taikomos fizinės bausmės? O pats sunkiausias dalykas kasdien pervertinti vaiko gebėjimus ir bandyti pamatyti, kur jis jau pajėgus pasinaudoti savo autonomija.
Mes labai skubam, esam užsiėmę ir labiausiai susidomėję savim. Tačiau laisvės pamokos prasideda nuo kūdikystės. Tik išugdę laisvus, atsakingus už save asmenis, išmokę gerbti kitų laisvę, mes galėsime būti tikri, kad vaikai bus ne tik dori, bet ir nepriklausomi nuo kitų įtakos.

Samaniux

Esė Krūtims

Tas nuostabus moters organas – krūtis. Aš nežinau, kada atsirado ir taip išsirutuliavo tas susižavėjimas šita moteriško kūno dalis, tačiau nelieka abejonių, kad moderni visuomenė tiesiog pakvaišusi dėl jų. Moterys nuo mažumės savo vertę ima vertinti pagal krūtų dydį ir formą. Net keista, kaip mūsų vakarietiškoje individualistinėje visuomenėje dingsta bet koks krūtų individualumo poreikis. Centimetrai, forma ir tokie, o ne kitokie. Ne veltui liemenėlių gamintojai trina rankas, tiesiog nesuvokiama, kaip moteris, netgi maža mergaitė, gali neturėti savo garderobe ir nenešioti liemenėlės. Jūsų krūtys ar krūtelės neattitinka standartų? Mes siūlome pakeliamąsias, pakietinamąsias, formą suteikiančias liemenėles. Sumokėdamas ne retai brangiau nei už daugiau medžiagos ir natūralaus pluošto bei dizaino turintį gaminį, mes, moterys galime didžiuotis, palaidine pridengę idealo iliuziją.
Krūtys visuomenėje ir viena iš plačiausiai naudojamų reklaminių prekių. Nori ką parduoti – paslėpk gaminio trūkumus už putlių apskritimų ir būk tikras, vartotojas, įbedęs į juos akis, tikrai nepastebės prekės mažareikšmiškumo ir nevertins vertės. Netgi nesvarstys, ar to gaminio reikia. Jam jis maloniai ir atpalaiduojančiai asocijuosis su širdį šildančiais apvalumais. Ir net nežinia, ką vartotojas iš tikrųjų perka – prekę, o gal tuos iškilumus?
Krūtys pasodina pilietį prie televizoriaus, privilioja i renginius. Nežinau, kaip reikėtų verslininkui įkalbėti tūlą pilietį jam atiduoti taip sunkiai uždirbtus pinigus, jei ne krūtys.
Krūtų vaizdas už pinigus, krūtis nemokamos. Internetas, spauda, televizorius. Net darbe gali gėrėtis krūtimis. Ir nesvarstai, kokios jos ištiktųjų, - jų savininkės pasistengs, kad jos atrodytų idealiai, nesvarbu ar mažiau pridengtos, ar paslėptos po megztuku aukštu kaklu, kuris taip jas aptempia, kad net speneliai styro. O net jei ir tų iškilimų šeimininkė nesistengia, kaip sakoma, pabrėžti savo privalumų, mes, pripratę prie idealių krūtų vaizdo, juos mintyse piešiame simpatiškai kolegei po laisvesnio stiliaus drabužiu ir mintyse gėrimės savo kūriniu. Nežinia, ar darbas taip sklandžiai vyktų, jei ne atpalaiduojantis krūtų vaizdas...
Krūtys neabejotinai svarbios mūsų vyriškai giminei. Jiems nesvarbu nei asmenybiniai, nei kiti fiziniai moters duomenys, ypač pirmo kontakto metu. Akys visada kliūva už krūtų. Žvelgiant į vyrų išvarvėjusiais akis ir nutįsusiais seiles, net gali pagalvoti, kad krūtys specialiai sukurtos jiems. Kad tai moters kūno dalis, kurios paskirtis vilioti vargšelius, kaip drugelius į liepsną ir nejučia užmauti santuokos saitus.
Tačiau jei krūtys būtų aktualios tik pusei pasaulio gyventojų, verslininkai tikrai nepasiektų tokių pardavimo rezultatų, kokius jie turi dabar. Moterim, nors jos to taip atvirai nepripažįsta, irgi labai svarbios krūtys. Aišku, rečiau, nei vyrai, jos vertina konkurenčių iškilimus, bet jų susikoncentravimas į labiausiai joms prieinamas – savo krūtis, ryškiai pastebimas. Vien tik liemenėlių pramonės klestėjimas ką sako. Bet nepamirškime ir plastinių chirurgų duonos – krūtų pakėlimai, nuleidimai, mažinimai, didinimai. Ir negali sakyti, kad moterys išgyvena kažkokį psichologinį diskomfortą dėl savo krūtų, nors visuomenė ir taiko didelį spaudimą. Didelis skaičius moterų, pasikeitusių savo krūtis buvo žymios ir garsios ir iš ties turėjo vyriškos giminės pripažinimą. Net gi verslininkai jau naudojo jų krūtis kaip prekę iki operacijos. Tačiau jos vis tiek gulasi po skalpeliu dėl kelių centimetrų ar net ne visada dorai žinodamos dėl ko.
Čia viskas dėl tos didelės meilės krūtim, noro jomis džiaugtis ir didelių lūkesčių, kuriuos žmogus sudeda į tokį paprastą organą. Tačiau tik pagimdžius vaiką ir išmaitinus jį nei daug, nei mažai 1,8 metų, supratau, kam iš tiesų skirtos krūtys. Niekas neturi tokių adekvačių lūkesčių krūtų atžvilgiu, kaip vaikas. Jis, kaip ir visuomenė, tikisi iš jų malonumo, ir, skirtingai, nei visuomenė, jį gauna, - ją žįsdamas, pasisotina, patenkina savo čiulpimo, nusiraminimo poreikius ir atsipalaiduoja. Ar ne tokių pojūčių suaugęs tikisi, žvelgdamas į krūtis – atsipalaidavimo? Ar ne tuo manipuliuoja modernūs verslininkai, kurdami pasąmonines sąsajas produkto su krūtimis? Sakoma, kad krūtis – tai erotika. O kas erotikoje tokio jaudinančio, - artėjančio orgazmo ir atsipalaidavimo pojūtis?
Tačiau, atleiskit, jei aš neteisi, aš neesu mačiusi nieko, kas taip nuoširdžiai džiaugtųsi krūtimis, kaip kūdikis ar mažylis. Jis nuoširdžiai krykštauja, matydamas neišvengiamą malonumo artėjimą ir žino, kad jo lūkesčiai bus patenkinti, jis nepajus nusivylimo dėl neatitikusių realybę lūkesčių. To negali pasakyti apie suaugusius visuomenės narius. Net apie vyrus. Gavę krūtis paglamonėti ir pačiupinėti, jie vis tiek nelieka pilnai patenkinti, ieško dar, ar kitų. Nėra ištikimesnio krūties gerbėjo už kūdikį. Jis visad liks ištikimas ir prisirišęs prie savo mamos krūties, nepaisant formos, dydžio ir kitų neesminių parametrų. Jis vertina krūtį tokią, kokia ji natūraliai yra – šiltą, kvepiančia pienu, gardžią ir atpalaiduojančią. Jis nekelia jai nerealių reikalavimų, versdamas mamą žaloti save, pjaustant, prikraunant svetimkūnių (implantų), atlikti sunkių ir varginančių pratimų ar vartoti įvairius, dažniausiai jokio efekto neduodančius, kremus. Taigi, nėra ištikimesnio krūtis gerbėjo, mylinčio ją tokią, kokia ji yra, nei kūdikis. Ir gal iš pavydo, visuomenė spaudžia mamas į kažkokius rėmus, deklaruodama, kad krūtis – tai sekso simbolis, jai šiukštu nepadoru žindyti. Arba teigdama, kad žindymą ji (visuomenė) pakęs iki metų, kol vaikas dar nėra pakankamai sąmoningas parodyti mamai, kaip jis vertina ir džiaugiasi jos krūtimis be sąlygiškai. Gal visuomenė pavydi, nes suvokia, kad krūtis priklauso vaikui? Juk, turėdama neteisėtus ir nerealius lūkesčius, ji (visuomenė), niekada nepasisotins krūtimi. O vaikas pasisotina, nutraukdamas žindymą savo noru. Jo lūkesčiai būna patenkinti. Gal visuomenė pavydi tos harmonijos ir bando dezinformuoti moterį apie tai, kas yra krūtis ir kokia jos vieta kasdieniniame gyvenime? Aš kartais pamąstau, kad moteris turi dovaną, - nuostabų ryšį su vaiku, kuris yra ne tik psichologinis, kaip mums nori primesti viešoji nuomonė, jis yra organiškas ir fizinis, iš pradžių per gimdą ir placentą – vaisiaus ir mamos tarpininką, po to per krūtį. Net galėtume diskutuoti, ar gimda ir krūtis nėra vaikui skirtas organas, kurį moteris turi prižiūrėti ir rūpintis vardan savo mylimųjų gerovės. Ir kartais atrodo, kad šitos išimtinės vaiko teisės į moterį pati visuomenė pavydi ir bando nuneigti, sukurdama disharmoniją ir sumaištį mūsų protuose.

Samaniux