Esė Krūtims

Tas nuostabus moters organas – krūtis. Aš nežinau, kada atsirado ir taip išsirutuliavo tas susižavėjimas šita moteriško kūno dalis, tačiau nelieka abejonių, kad moderni visuomenė tiesiog pakvaišusi dėl jų. Moterys nuo mažumės savo vertę ima vertinti pagal krūtų dydį ir formą. Net keista, kaip mūsų vakarietiškoje individualistinėje visuomenėje dingsta bet koks krūtų individualumo poreikis. Centimetrai, forma ir tokie, o ne kitokie. Ne veltui liemenėlių gamintojai trina rankas, tiesiog nesuvokiama, kaip moteris, netgi maža mergaitė, gali neturėti savo garderobe ir nenešioti liemenėlės. Jūsų krūtys ar krūtelės neattitinka standartų? Mes siūlome pakeliamąsias, pakietinamąsias, formą suteikiančias liemenėles. Sumokėdamas ne retai brangiau nei už daugiau medžiagos ir natūralaus pluošto bei dizaino turintį gaminį, mes, moterys galime didžiuotis, palaidine pridengę idealo iliuziją.
Krūtys visuomenėje ir viena iš plačiausiai naudojamų reklaminių prekių. Nori ką parduoti – paslėpk gaminio trūkumus už putlių apskritimų ir būk tikras, vartotojas, įbedęs į juos akis, tikrai nepastebės prekės mažareikšmiškumo ir nevertins vertės. Netgi nesvarstys, ar to gaminio reikia. Jam jis maloniai ir atpalaiduojančiai asocijuosis su širdį šildančiais apvalumais. Ir net nežinia, ką vartotojas iš tikrųjų perka – prekę, o gal tuos iškilumus?
Krūtys pasodina pilietį prie televizoriaus, privilioja i renginius. Nežinau, kaip reikėtų verslininkui įkalbėti tūlą pilietį jam atiduoti taip sunkiai uždirbtus pinigus, jei ne krūtys.
Krūtų vaizdas už pinigus, krūtis nemokamos. Internetas, spauda, televizorius. Net darbe gali gėrėtis krūtimis. Ir nesvarstai, kokios jos ištiktųjų, - jų savininkės pasistengs, kad jos atrodytų idealiai, nesvarbu ar mažiau pridengtos, ar paslėptos po megztuku aukštu kaklu, kuris taip jas aptempia, kad net speneliai styro. O net jei ir tų iškilimų šeimininkė nesistengia, kaip sakoma, pabrėžti savo privalumų, mes, pripratę prie idealių krūtų vaizdo, juos mintyse piešiame simpatiškai kolegei po laisvesnio stiliaus drabužiu ir mintyse gėrimės savo kūriniu. Nežinia, ar darbas taip sklandžiai vyktų, jei ne atpalaiduojantis krūtų vaizdas...
Krūtys neabejotinai svarbios mūsų vyriškai giminei. Jiems nesvarbu nei asmenybiniai, nei kiti fiziniai moters duomenys, ypač pirmo kontakto metu. Akys visada kliūva už krūtų. Žvelgiant į vyrų išvarvėjusiais akis ir nutįsusiais seiles, net gali pagalvoti, kad krūtys specialiai sukurtos jiems. Kad tai moters kūno dalis, kurios paskirtis vilioti vargšelius, kaip drugelius į liepsną ir nejučia užmauti santuokos saitus.
Tačiau jei krūtys būtų aktualios tik pusei pasaulio gyventojų, verslininkai tikrai nepasiektų tokių pardavimo rezultatų, kokius jie turi dabar. Moterim, nors jos to taip atvirai nepripažįsta, irgi labai svarbios krūtys. Aišku, rečiau, nei vyrai, jos vertina konkurenčių iškilimus, bet jų susikoncentravimas į labiausiai joms prieinamas – savo krūtis, ryškiai pastebimas. Vien tik liemenėlių pramonės klestėjimas ką sako. Bet nepamirškime ir plastinių chirurgų duonos – krūtų pakėlimai, nuleidimai, mažinimai, didinimai. Ir negali sakyti, kad moterys išgyvena kažkokį psichologinį diskomfortą dėl savo krūtų, nors visuomenė ir taiko didelį spaudimą. Didelis skaičius moterų, pasikeitusių savo krūtis buvo žymios ir garsios ir iš ties turėjo vyriškos giminės pripažinimą. Net gi verslininkai jau naudojo jų krūtis kaip prekę iki operacijos. Tačiau jos vis tiek gulasi po skalpeliu dėl kelių centimetrų ar net ne visada dorai žinodamos dėl ko.
Čia viskas dėl tos didelės meilės krūtim, noro jomis džiaugtis ir didelių lūkesčių, kuriuos žmogus sudeda į tokį paprastą organą. Tačiau tik pagimdžius vaiką ir išmaitinus jį nei daug, nei mažai 1,8 metų, supratau, kam iš tiesų skirtos krūtys. Niekas neturi tokių adekvačių lūkesčių krūtų atžvilgiu, kaip vaikas. Jis, kaip ir visuomenė, tikisi iš jų malonumo, ir, skirtingai, nei visuomenė, jį gauna, - ją žįsdamas, pasisotina, patenkina savo čiulpimo, nusiraminimo poreikius ir atsipalaiduoja. Ar ne tokių pojūčių suaugęs tikisi, žvelgdamas į krūtis – atsipalaidavimo? Ar ne tuo manipuliuoja modernūs verslininkai, kurdami pasąmonines sąsajas produkto su krūtimis? Sakoma, kad krūtis – tai erotika. O kas erotikoje tokio jaudinančio, - artėjančio orgazmo ir atsipalaidavimo pojūtis?
Tačiau, atleiskit, jei aš neteisi, aš neesu mačiusi nieko, kas taip nuoširdžiai džiaugtųsi krūtimis, kaip kūdikis ar mažylis. Jis nuoširdžiai krykštauja, matydamas neišvengiamą malonumo artėjimą ir žino, kad jo lūkesčiai bus patenkinti, jis nepajus nusivylimo dėl neatitikusių realybę lūkesčių. To negali pasakyti apie suaugusius visuomenės narius. Net apie vyrus. Gavę krūtis paglamonėti ir pačiupinėti, jie vis tiek nelieka pilnai patenkinti, ieško dar, ar kitų. Nėra ištikimesnio krūties gerbėjo už kūdikį. Jis visad liks ištikimas ir prisirišęs prie savo mamos krūties, nepaisant formos, dydžio ir kitų neesminių parametrų. Jis vertina krūtį tokią, kokia ji natūraliai yra – šiltą, kvepiančia pienu, gardžią ir atpalaiduojančią. Jis nekelia jai nerealių reikalavimų, versdamas mamą žaloti save, pjaustant, prikraunant svetimkūnių (implantų), atlikti sunkių ir varginančių pratimų ar vartoti įvairius, dažniausiai jokio efekto neduodančius, kremus. Taigi, nėra ištikimesnio krūtis gerbėjo, mylinčio ją tokią, kokia ji yra, nei kūdikis. Ir gal iš pavydo, visuomenė spaudžia mamas į kažkokius rėmus, deklaruodama, kad krūtis – tai sekso simbolis, jai šiukštu nepadoru žindyti. Arba teigdama, kad žindymą ji (visuomenė) pakęs iki metų, kol vaikas dar nėra pakankamai sąmoningas parodyti mamai, kaip jis vertina ir džiaugiasi jos krūtimis be sąlygiškai. Gal visuomenė pavydi, nes suvokia, kad krūtis priklauso vaikui? Juk, turėdama neteisėtus ir nerealius lūkesčius, ji (visuomenė), niekada nepasisotins krūtimi. O vaikas pasisotina, nutraukdamas žindymą savo noru. Jo lūkesčiai būna patenkinti. Gal visuomenė pavydi tos harmonijos ir bando dezinformuoti moterį apie tai, kas yra krūtis ir kokia jos vieta kasdieniniame gyvenime? Aš kartais pamąstau, kad moteris turi dovaną, - nuostabų ryšį su vaiku, kuris yra ne tik psichologinis, kaip mums nori primesti viešoji nuomonė, jis yra organiškas ir fizinis, iš pradžių per gimdą ir placentą – vaisiaus ir mamos tarpininką, po to per krūtį. Net galėtume diskutuoti, ar gimda ir krūtis nėra vaikui skirtas organas, kurį moteris turi prižiūrėti ir rūpintis vardan savo mylimųjų gerovės. Ir kartais atrodo, kad šitos išimtinės vaiko teisės į moterį pati visuomenė pavydi ir bando nuneigti, sukurdama disharmoniją ir sumaištį mūsų protuose.

Samaniux